Izaijo pašaukimas
1Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. 2Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo ore.
3„Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!
Visa žemė pilna jo šlovės!“ –
šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. 4Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų. 5O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“. 6Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. 7Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta“. 8Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ 9Jis tarė man: „Eik ir pasakyk šiai tautai:
‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite,
vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’
10Atbukink širdį šios tautos;
jų ausys tokios kurčios,
jų akys tokios aklos,
jog jie negali pamatyti akimis
nei išgirsti ausimis,
nei suprasti širdimi,
kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“.
11„Kiek ilgai, Viešpatie?“ – paklausiau. Jis atsakė:
„Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję,
namai palikti be žmonių
ir kol žemė nevirs dykviete,
12kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli,
kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.
13Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka,
jis grįš pas Dievą,
nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas,
kurių kelmas lieka net nukirtus medį“.
Šventoji sėkla – jo kelmas.
